Kodėl savo vaikus norėčiau mokyti namuose

Baigiau Vilniaus mokyklą. Mokiausi 1975 - 1986 metais. Nei tada, nei dabar prisiminimai apie mokyklą nebuvo labai šviesūs. Buvau gera mokinė, kai kurių mokytojų numylėtinė, didelių bendravimo problemų nebuvo. Mano atmintis buvo nebloga, lengvai įsimindavau dalykus. Bet įsiminti kažką - tai viena, o suprasti ir mokėti panaudoti - visai kas kita.

Mokytis 1-3 klasėse buvo linksma, nes visko jau buvo išmokiusi mama namuose. Vėliau - prisimenu chemikę, kuri dėl triukšmo klasėje neaiškindavo pamokos (chemija ir dabar man yra nesuprantamas dalykas), fiziką, kuris per pamokas šmaikštaudavo, kai kada būdavo truputį išgėręs (kaip ir vienas muzikos mokytojas), lietuvių kalbos pamokas, kurias dėstė garsi mokytoja, tačiau ji mums buvo įvariusi siaubą, mes bijodavome pakelti akis į ją, kad ji neiškviestų atsakinėti. Iš jos mes nuolat girdėjome, kad esame bukagalviai; geografę, kuri dėstydavo iš vadovėlio arba verkdama pasakodavo apie sunkius santykius šeimoje, o klasė juokdavosi.

Mokytojų tarpe buvo ir šviesių žmonių - tai kitas muzikos mokytojas, kuris mylėjo muziką ir dainą ir įskiepijo tai daugeliui iš mūsų; prisimenu geras anglų ir rusų kalbos mokytojas.

Tai, ką aš iš tiesų išmokau , aš išmokau namuose, kai man padėjo tėvai. Atsimenu tuos pusę metų prieš fizikos egzaminą, kai tėvas patikrino mano žinias ir pamatė, kad aš nieko nesuprantu, net jei galiu kalbėti viena ar kita tema. Jis pats pradėjo mokyti mane, ir aš iki šiol dėkinga jam už tą laiką, praleistą kartu. Aš supratau fiziką ir pamilau ją, net galvojau stoti ją studijuoti. Už visas kitas žinias aš visų pirma dėkinga savo mamai, kuri aktyviai dalyvavo mano moksluose. Jau tada aš pergyvenau dėl tuščiai leidžiamo laiko (6 ar 7 val. mokykloje kiekvieną dieną), nes pradėdavau mokytis tik grįžus namo, jau pavargusi. O mokytis norėjau.

Norėčiau, kad mano vaikai mėgtų mokytis, išmoktų mąstyti, analizuoti, vertinti tai, ką išmoksta, panaudoti žinias. Aš įsitikinus, kad šių dalykų geriausiai gali išmokyti tėvai. Žinoma, padėti gali ir įvairūs būreliai, jeigu juos veda žmonės, išmanantys ir mylintys savo dalyką. O tai visada galima patikrinti, sudalyvavus kartu su vaikais būrelyje.

O ką galvojate jūs?

Diana

Kaip man sekėsi mokytis fiziką

Vienas iš ryškiausių prisiminimų iš aštuonmetės kaimo mokyklos, kurioje mokiausi, buvo toks. Penktoje klasėje prasidėjo fizikos pamokos. Tačiau mokykloje nebuvo fizikos mokytojo, todėl mums ją dėstyti paskyrė piešimo mokytoją, kuri neturėjo jokio supratimo apie fiziką. Per pamokas ji su klaidoms nuo vadovėlio ant lentos nurašydavo kokią formulę, aiškindama dažnai klysdavo. Kadangi aš labai laukiau, kada pradėsiu mokytis fizikos ir labai ja domėjausi, tai vadovėlį skaitydavau gana toli į priekį. Per pamokas dažnai neiškęsdavau ir pataisydavau mokytojos klaidas. Buvo gana linksma, tačiau nelabai naudinga.

Vėliau perėjau į kitą mokyklą, kur fizikos mokytojas buvo truputį labiau išmanantis fiziką, tačiau dėl problemų su alkoholiu (išgerdavo ir tarp pamokų) fizikos nedėstė, tik užduodavo paskaityti namie. Visa tai vedė į neviltį, todėl nusprendžiau mokytis fiziką savarankiškai.

Savarankiškas fizikos studijavimas atnešė gerų vaisių: tris metus iš eilės tapau laureatu respublikinėse jaunųjų fizikų olimpiadose, gavau specialų prizą sąjunginėje jaunųjų fizikų olimpiadoje. Vėliau įstojau į VVU fizikos fakultetą, po baigimo - studijavau doktorantūroje ir apgyniau daktaro disertaciją.

Ar aš džiaugiuosi blogu mokymu, kurį patyriau? Nors jis ir sužadino norą studijuoti savarankiškai, tačiau tikrai juo nesidžiaugiu. Savo vaikams nelinkiu patirti tokių išgyvenimų.

Robertas

Jūsų nuomonė

Parašykite, ką jūs manote apie šiuos puslapius?

Jeigu turite klausimų apie tai, kas rašoma šiame puslapyje -
parašykite man adresu
Šis puslapis pakeistas 2009.10.27